Vienas mėgstamiausių mudviejų su Leonu pusryčių patiekalų – vis kitaip paruošta avižinė košė. Nors žinau, kad vertingiausia yra košė verdama iš avižų grūdų (kurių jokiu būdu nereikėtų painioti su dribsniais), tačiau iš avižų grūdų verdama košė reikalauja specialaus pasiruošimo: avižas reikia brinkinti iš vakaro, ryte
Pagalvojau, pasitariau su savimi ir pamaniau, kad bus pravartu sudėti šią informaciją ne tik į Instagram, bet ir paruošti įrašą, kurį galėtumėte išsisaugoti. Taigi, būna ir mūsų namuose tokių etapų, kai maistas į burną ir pilvą keliauja nelabai noriai, tad tenka suktis iš padėties ir kelis
Aš beveik kas rytą verdu košę. Receptų neužsirašinėju, nes mėgstu improvizuoti, išbandyti kažką naujo ar tiesiog gaminu iš to, ką tą rytą turiu po ranka ar ką esu suplanavusi sunaudoti. Neretai parašote ir klausiate apie derinius ar košių receptus, prašote pasidalinti proporcijomis. Šiek tiek žemiau
Būna dienų lyg tyčia. Kai viskas krenta iš rankų, nesiseka, galvą plėšo į visas puses ir nerandi sau vietos. Tai man tokia diena buvo šiandien, kai atrodė, kad viskas, prie ko prisiliečiu, tik pablogėja. Arba „viskas ne dar geriau, o dar blogiau“, kaip Leono šiuo
Aš galvoju, kad gerai pusryčių košei daug mokslo nereikia, tik gerų, kokybiškų ingredientų bei teisingų proporcijų. Ir sviesto (arba kitų riebalų), nes sviestas košės ne tik kad negadina, bet ir šimtąkart pagerina. Na, gal dar nepamaišo ir įgudusi akis, kuri gali pastebėti tokius niuansus, kaip
Kai iš turgaus parsinešiau mėlynių, žinojau, kad virsiu mėlynėmis įdarytus virtinukus (vaikystės klasika!), kitas sumaišysiu su braškėmis ir avietėmis, o likusias suvalgysim su pienu arba išvirsiu košę. Su pienu nesuvalgėm, tai uogas ištiko košės likimas. Ir – o, stebukle! – mane stovinčią prie viryklės ir